Nuo senų senovės esame įpratę blogą orą kaltinti dėl kuklių ar išvis prastų savo žūklės rezultatų. Šia tema, matyt, yra parašytas ne vienas straipsnis, tačiau ar dėl žvejybinių savo nesėkmių visus šunis galime karti ant meteorologinių sąlygų, klausimas iš esmės visada liks atviras. Kad ir va šiandien, 2025-ųjų balandžio 5-ąją staiga sugrįžus žiemai (už lango snygis, o temperatūra po vakarykščių +15 šiandien vos siekia penkis laipsnius), klubo bičiuliai Pažaislio tandemo varžybose sugaudė tikrai solidžius laimikius (po 8-9 kg). Žūklėje veikia pernelyg daug veiksnių, kad būtų galima išskirti tik kažkurį iš jų. Vis dėlto bendrosios žinios apie oro sąlygų ir žuvų aktyvumo koreliaciją tikrai niekam nepamaišys. Tad jūsų dėmesiui keletas svarbesnių akcentų, surinktų šiuo klausimu interneto platybėse.
Po šalto ir šilto oro masėmis, lietumi, sniegu, šlapdriba ir vėju „slypi“ atmosferos slėgis. Tai oro masė, dėl gravitacinės Žemės traukos slegianti tam tikrą paviršiaus ploto vienetą. Kadangi šio tipo slėgis koreliuoja su aukščiu (kuo pasirinktas taškas atmosferoje yra aukščiau, tuo mažesnė oro masė jį slegia), jį įprasta matuoti ties jūros lygio tašku (matuojama barometru hektopaskaliais hPA, milibarais mb arba gyvsidabrio coliais in HG). Penkių kilometrų aukštyje, pavyzdžiui, atmosferos slėgis yra maždaug per pus mažesnis nei prie žemės paviršiaus.
Bet mums, suprantama, aktualesnė pati atmosferos slėgio pokyčių sąsaja su žuvų (ne)aktyvumu. Laikoma, kad vidutinis atmosferos slėgis siekia apytikriai 1016 milibarų arba 30 gyvsidabrio colių, o jo svyravimų skalė įprastai neperžengia 28,5– 30,5 colių ribų. Tiesa, net ir labai nedideli slėgio pokyčiai, kartais tesiekiantys kelias šimtąsias colio, dažnai daro didelę įtaką žuvų elgsenai.
Ilgametė „žvejų barometro“ matavimų istorija byloja, kad žemesnis nei 29,8 colių slėgis (žemas slėgis) turėtų tapti įspėjamuoju ženklu apie gresiančią nerezultatyvią žūklę. Savo ruožtu jei barometro padala pakyla aukščiau šios ribos, į žūklę turėtumėte ruoštis visai kitomis nuotaikomis (tikėtis bent jau vidutiniško rezultato). Jei esate šventai įtikėję barometro rodmenimis, turėtumėte „medžioti“ slėgį nuo 29,8 iki 30,2 colio (teigiama, kad tokios sąlygos yra geriausios žvejybai). Be to, dažnai pastebima, kad geriau į žūklę važiuoti slėgiui kylant, o ne krintant. Patyrę žvejai dažnai priduria, kad beveik visų rūšių žuvys yra aktyviausios, kai atmosferos slėgis yra pastovus arba kai jo pokyčiai yra labai nedideli. Paskutinės 24 valandos iki ciklono (žemo slėgio zonos) užslinkimo taip pat neturėtų pašykštėti laimikių. Po to verta lukterėti kelias dienas, kol žuvys prisitaikys prie sėlgio pasikeitimo.
Svarbu žinoti ir tai, kad didesniame gylyje gyvenančios ir besimaitinančios žuvys (10 metrų ir giliau) dažnu atveju yra mažiau veikiamos slėgio svyravimų nei seklesnes vietas besirenkančios žvynės. Vandens slėgis yra didesnis už atmosferos slėgį, todėl ir jo pokyčiai seklesniame vandenyje žuvų turėtų būti labiau jaučiami. Nors išsamių tyrimų apie tai kol kas nėra atlikta, vis dėlto galima spėti, kad aukštesnis už pastovųjį barometrinis slėgis verčia žuvis rinktis gilesnius vandens sluoksnius tam, kad būtų kompensuotas susidarantis papildomas slėgis.
Kita vertus, didesnę įtaką už pačius slėgio pokyčius, regis, gali turėti lydimieji jų reiškiniai. Kylantis atmosferos slėgis indikuoja artėjančius pragiedrulius, o krintantis atvirkščiai – įspėja apie artėjantį lietų, audrą ar tiesiog didelį debesų masyvą. Po audros staiga pragiedrėjęs dangus (staiga šoktelėjęs barometrinis slėgis) vargu ar atneš jums gausų laimikį. Kur kas labiau reikia džiaugtis tankiais debesimis. Pro juos ne tik prasiskverbs mažiau šviesos (lėtai kris slėgis), jie taip pat turėtų taip ženklu didėjančio žuvų aktyvumo. Tiesa, visi šie pokyčiai turi būti ne pernelyg dideli, nes, kaip jau buvo minėta, tokiu atveju prireiks laiko žuvies adaptacijai prie pakitusių oro sąlygų (žuvys taps vangios). Jei vis dėlto tokiomis dienomis išsiruošėte į žvejybą, tuomet reikėtų rinktis gilesnes vandens telkinio vietas, o masalą pateikti itin lėtai ir pasyviai, kad žuvis jį čiuptų labiau iš instinkto, o ne poreikio maitintis.
Nuomonės išsiskiria ir apie atmosferos slėgio pokyčių lydimą vėjo sustiprėjimą / susilpnėjimą. Dalis žvejų mieliau renkasi vėjuotas dienas, suponuodami, kad žuvis turėtų suaktyvinti sumažėjęs į vandenį prasiskverbiančios šviesos kiekis, kiti gi – elgiasi priešingai. Turbūt dažnai suveikia ir bendražmogiškieji veiksniai, – nepaisant galimo žuvies aktyvumo, toli gražu ne visi nori būti košiami atšiauraus vėjo. Turbūt tas pat pasakytina ir apie lietų – pastarasis taip pat labiau veikia žvejus, o ne žuvis. Prasidėjęs lietus yra ženklas krentančio barometrinio slėgio. Jei jis pasiekia itin dideles žemumas, nieko gero nelauk. Kur kas geriau, kai slėgis mažėja laipsniškai, dangumi slenka tankoki debesys ar purškia lengvas lietus.
Žinoma, kaip jau buvo minėta, geriausia paisyti visų veiksnių, o ne selektyviai kreipti dėmesį tik į kažkurį iš jų – kitaip sakant, į viską privalu žiūrėti plačiau. Sulaukus prognozuojamo lietaus, pavyzdžiui, gali pasikeisti jūsų žvejojamo telkinio vandens lygis, skaidrumas ir temperatūra. Dėl pakilusio vandens sustiprėja upių srovė, kuri dažnai priverčia žuvis judėti ir aktyviau maitinis (net jei vanduo būna drumzlinas). Be to, kitaip barometrinis slėgis atsilieps žuvų elgsenai priešnerštiniu, pačio neršto ir ponerštiniu laikotarpiais (neršto dienomis kitų aplinkos faktorių įtaka sumažėja).
Tad, belieka konstatuoti, kad norėdami grįžti namo su solidžiu laimikiu visus žinomus faktorius (neišskiriant meteorologinių) privalote vertinti kompleksiškai. Juk šuliny neįmanoma pagauti žuvies pačiomis idealiausiomis sąlygomis, o kartais žuvis ima ir pačiumpa tuščią kabliuką. Visko žinoti ir suprasti neįmanoma, bet nuo to mums tik įdomiau…
Pirminis šaltinis: https://www.mossyoak.com/our-obsession/blogs/the-fishing-and-barometric-pressure-relationship